Slaptasis ir niekam nežinomas urvas

Čia tarp miško ir kalnų tankumynės yra senas senas urvas. Čia pasislėpes taves niekas neras nebent seks ar žinos kur yra.

Dreikas visdar neatsikvošėdamas skrido tolyn, tolyn ,tolyn. Skrido jis dieną kol atėjo vakarop. Jis skrido kol be jėgų pradėjo kristi. Nukrito ant ant žemės. Staiga prieš jo nosį pasimatė urvas. Būtų jo nepastebėjes. Dreikas pagalvojo ir nutarė čia gyventi. Jis silpnai įlindo vidun ir apsižvalgė čia buvo ola kaip tik jam.
Jis užsikūrė laukželį ,kad nebūtų šalta ir atsigules pradėjo vėpsoti pro olos kraštą.

Limėja burtais nusiteleportavo prie slaptosios vietelės. Mokiniai šio teleporto burtų mokysis dar tik paskutniame kurse.. Limėja tylai įžengė vidun. Ten buvo Dreikas. Visas virpantis ir stiklinėmis akimis. Jo dantys buvo kruvini. Limėja atsargiai priėjo prie jo ir tarė:
-Aš žinau apie tavo tėvus. Ir galiu apie juos papasakoti.

Dreikas pašoko pamates direktorę. Prisidirbau apmaudžiai pagalvojo. Bet negalėjo sakyti ,kad pabėgo nuo visų. Beje paskutiniai jos žodžiai jį labai sudomino:
-Pasakokite,-išrėkė,-Prašau pasakokite

-Dheina ir Iltis,-pradėjo Limėja,-Tavo tėvų vardai. Jie buvo... Na kaip čia paskayti karališkos veislės. Na jų kraujas kitaip sakantis auksinis..
Sakė ji. Dreikas įdėmiai į ją pasižiūrėjo ir ji pasakojo toliau:
-Na juos užpuolė orkai ir...
-Tą žinau,-suniurzgė jis.
Taigi Limėja netyčia žvilgtelėjo į jo ragus. Jie buvo blausiai deimantiniai - bet visvien juodi. Ji galiausiai tarė:
-Na dabar tu princas - paskutinysis karališkos veislės drakonas.
Tada ir pamačiusi ,kad Dreikas jau puola čiupti ją nusiteleportvo atgal.

-Palaukit,-sušuko jis ir čiupo orą kur tik tik pranyko direktorė.
Tada apmaudžiai sustaugė. staugė napie gailestį ir skausmą. Galiausiai užsičiaupė nes buvo vienas. Vienas vienas vienas. Ji vienišas tyliai dar neatgaves jėgų susmuko ir pradėjo giliai kvėpuoti.
Jis paskutinysis.

((Kai rašiau postą ašara nuriedėjo ))

Dreikas atsikėlė. Jėgų jau turėjo ir jis nutarė pamedžioti. Juk čia - jau jo namai. Jo teritorija. Ir iš tėvų paveldėta karalystė. Jis susirado balą ir ilgai į save žiūrėjo. Jo ragai buvo juodi ,bet po truputį baltėjo - deimantėjo. Jis išlindo iš savo irštvos ir nuskrido link miško.

Ledi, Safė ir Fenis netyčiomis užtiko šį urvą. Drakonė pauodė orą.
- Čia būta Dreiko, - tarė ji ir susiraitė kampelyje.
- Na eime. Nematau reikalo likti, - pasakė Safė ir visi išėjo.

Luna atropojo čionais. Nutarė pernakvoti čia ir ryt tęsti treniruotę. Po kelių valandų atsibudo. Drakonė buvo pilna energijos, tad patraukė toliau.

Stela su Vėju atėjo čionais.Po to nepažįstamo balso kažkas pasikeitė.Atrodė , kad ji kažką turi įvykditi.Tačiau elfė nesuprato ką.Vėjas nutarė paieškoti šakų,o Stela pasiliko viena urve.Atsisėdusi ant akmenio tyliai niūniavo.Kai staiga ir vėl išgirdo balsą.Šį sykį jis sakė daugiau :
-Surask jį...Surask Gamtos amuletą...
Stela pradėjo bėgti iš olos.Tas keistas balsas ją nervavo.Ji greitai sėdo ant Vėjo ir nulekė į mokyklą.